Aš prišalsiu pėdas prie stingdančio ledo ežero vidury. Panersiu stačia, apversiu lytį ir mirksėsiu po vandeniu, galva į dugną. Mano ašaros susilies su purvinu miesto ežeru, kuriame seniai nebėra ančių. Išklyksiu garsiausią sereną maurams, mikrobams ir tyra grįšiu atgal.
juk tai nuostabu. Elit, Elit. Seniai tavo kūrinisu skaičiau, bet paskaičius vėl pajutau tą tikrą mokėjimą rašyt. Galėtum būt rašytoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą