įkvėpimo beveik niekada nepagaunu. kai pagaunu jis išnyksta ore, man dar nespėjus užsirašyti baltam popieriaus lape. Ir visada taip. O kartais aplanko tokios protingos ir kūrybiškos mintys, ir žiūrėk, neturiu nieko po ranka kas leistu mano mintims kalbėt. Žinau, aš šokuoju mintimis baisiais atstumais, žinau. Aš nemoku būti kitokia ir tai nėra gerai. Ir štai vėl nuo įkvėpimo iki manęs pačios. Ir vėl tas durnas analizavimas kas aš esu? Tai kvaila. Suprask kvaila mergiote, tu esi tu ir neiko negali pakeist. Ir nervina tas nedrąsumas kai nori daryti kažką beprotiško, bet bijai. Bijai, ką kiti pasakys. Kad ir dabar sėdžiu ir puse sakinių trinu. Trinu, nes žinau, kad niekas manęs nesupras. Gal tik medžių viršūnės, kurios taip toli, miške, bet aš jas matau. Aš matau ir man dėl to Gera.