let me be myself...

mintys laksto kaip avys be tikslo. keistas palyginimas, keistas pasaulis. kodėl? todėl, kad tai lengviausia paaiškinti, nesigilinti, užslopinti. juk tai keista ir mes nemeluojam. bet ar klausiam kodėl keista, ar gilinamės? ar kažkas ima ir paklausia kodėl tu toks ne anoks? deja manęs niekas to neklausė, su niekuo apie tai nekalbėjom. o jei ir paklaustu pritrūktų žodžių... ilgai tylėčiau, bet kai pradėčiau kalbėti nežinau ar sugebėčiau užbaigti, nes tiek daug minčių, žmonių, kurie mane tokia padarė, kurie man viską įteigė, dėl kurių keičiausi, svilau, kentėjau, juokiausi, klykiau, drebėjau, tapau tokia kokia esu. kiek aš jų sutikau? kiek jie mane pakeitė? beproto daug. su vienais susitikau ir pamiršau tik liko šypseną ar liūdnas žvilgsnis, su kitais daug juokiausi arba pykausi ir jie kažką parodė arba sugniuždė.. ach kodėl žmonės man tokie svarbūs? gal todėl, kad man patinka žmonėms patikti, man patinka jiems įtikti, aš nenoriu turėti priešų. kiek galima? kiek galima taip kentėti?? ar gali kažkas mane išanalizuoti, suprasti, supaprastinti ir pasakyti tiesą ir nesumeluoti? kas gali įlysti į mano vidų ir žinoti ko aš noriu, kas man patinka, kada man gera, kokia aš esu?????????? let me be myself...