žandukų sindromas :D

jau nuo šalčio žandai paraudo^^. mieliau ir būti negali. tai rodo, kad jau žiema, kad mano akys vėl žiba, kad aš kovoju su pykčiu ir radau tik geras emocijas. mano žandai vėl paraudę aš vėl visiškai sveika. beabejo kovoju, kad nepribėgčiau prie "princo". taip. aš atokiai, nebendrauju. mes nebe draugai. tik tu pats vėl kreipi dėmesį ir pavydi. ach. o man gerai, kai nežiūriu į tave, tavo akis, veidą, lūpas. man atrodo, kad jau vėl nyksti iš širdutės taip greit atėjęs. žinok man tai ima patikti. nenori nereikia, norėsi nebus. jau tai baigiu sau įsiteigti ir žadu tęsėti šį pažadą jeigu pilnai įsiteigsiu tai.



o dabar jau toj toj žiema. aš jos laukiu :) aš dievinu sniegą, kai žandai būna raudoni nuo vėjo ir kaip tas pats vėjas nugarina visą veidą, kai rankom būna šilta,šilta, nes turi pirštines, arba dideli šalikai, kuriu prisivynioji kiek tik gali. šiltos arbatos, gera draugė, knygos.. aš vėl skaitysiu, nes dėl tavęs Mr.J. nustojau skaityt, nes visas laikas buvo tau. o dabar? knygos, pažintys?? prašau daug fainų žmogeliukų, vaikinukų, kurie mane sugebėtų prajuokint ir su kuriais galėčiau puikiai, draugiškai leisti laiką:). aplamai aš turiu nuostabę draugę vis dėlto. ji man labai svarbi, aš manau jai taip pat. panašūs išgyvenimai (deja jai labiau pasisekė..), panašūs charakteriai, daug juoko, panaši muzika, pokalbiai..


aplamai. šiandien bliuzas, auksas ir tik prisiminimai su savitaiga, kad nieko nebebus. sor. tu man svarbus, bet nusibodo kovoti.