griebiesi už debesų šleifo ir bandai paeiti. kartais klumpi ir nebegali išstovėt, bet eini nes jau nebetoli namai. nebetoli vieta, kurioje turi gyventi. lipant laiptais padeda turėklai, o užlipus skambini kiek turi jėgų. atsidarius durims - įkrenti į koridorių ir sėdi, nejudi. nusiauni velnio išperas ir keikiesi save, kad juos pirkai, bet vis tiek žinai, kad negražinsi, juk gražu. o kojos pulsuoja. kaip ir kraujas, širdis.kaip ir emocijos ir tavo mintys. na jau tiek to, kad kojyčių nejaučiu - užtat labai žavu flirtuoti su vaikinukais, mirksėti akytėmis ir jaustis tokia nepriklausoma. nieko pakentėsiu dar - visą likusį gyvenimą.
bučkis,
Šokėjėlė Renata
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą