juodoji skylė aplink mane plečiasi ir grūmoja pirštu, kad jei nieko nedarysiu - būsiu jos sudedamoji dalis. o žmonės su kuriais visai neseniai bendravau - tuštėja su kiekviena akimirka, o po truputi pakalbėjus su jais - ir aš.
stiklinės pustuštės, akys išvarvėjusios, o lūpos nebemoka šypsotis.

juk pesimizmas apsigyveno pas mane prieš daugiau nei pusę metų.

ir lūpų kampučiuose atsirado raukšlės, kurios nekyla, o leidžias.