prancūziška muzika, žvakės ir šokoladas su avietėm (!) ir nebereik į jokias naktis. atsibuvau šiąnakt, kad ryte (tiksliau dvylikta) laukdama autobuso, vežančio namo, knapsėjau stovėdama (!). užtat be stovėdama gavau skambutį su didžiuliais planais joninėms ir vaje VAJE, kaip man gera širdelėj ir švilpauju pagal melodija, ir parduotuvėj šoku pagal patinkančia muziką, ir kažkokia labai jau laiminga (gal net per daug).


ar yra normalu, kad vakare laukiant autobuso, kuris nuveš į reikiamą vietą prisimeni, kad neturi su savim skėčio ir turi bėgti jo ieškoti, nors iki tavojo transporto atvažiavimo liko dvi minutės. ir tu bėgi, ir tempi drauge šalimais, ir bėgdama per raudoną jai šauki " tu bėk prie knygnešio, o aš prie menų ", ir skubi kaip tik gali, ir jau visa persigandus, nes pametei paskuti skėtį, ir galiausiai dar kartą nuėjus į tą pačią vietą randi, o grįžus į stotelę lauki jau mikriuko, nes autobusas nežinia kada atvažiuos, bet tas mikriukas pats atskuba tik už gero pusvalandžio. ir gerai beja, kad radau skėtį, nes kaip tik radau pradėjo baisiausiai lyti, o mes likom beveik sausos.


na bet ir plepė patapau ( tik dabar susimąsčiau kada tokia nebūnu? gal tada kai "išskrendu". ach su manim bus sunku.)

 

p.s. koks šitas vyrukas man gražus, ach, ach, vis žiūrėdama filmus su juo, ne tiek žiūriu į pačią visumą, kaip į jį ir nuklystu visai į kitą pasaulį. beje pažiūrėkit, nowhere boy. apie John Lennon'ą, bet visai jaunystėj.