jau po pusės dviejų, o aš vis dar sėdžiu išpūtus savo akeles, užsimetus kažkieno dovanotus/skolintus marškinius ir dėbsau į ekraną. Ir kažko taip ilgu, kad teko suvartoti indelį "rududu" ir porą litrų sulčių su batonu. ilgu, ilgu, ilgu: Pakaso ežero, tų nuoširdžių draugų, dvigubai/trigubai per didelių draugo marškinių, šalnos arba didžiulės rasos tūnančios žolėje, gaivaus vėjo įlendančio pro langą, žmogaus šypsenos atsibudus šalimais, kikenimo iki negalėjimo kvėpuoti.


visąlaik, kad ir kaip bus tobula ir gražu mano gyvenime, aš kažko ilgėsiuos, tikėsiuos ir lauksiu kažko, nebūtinai geresnio, tiesiog to, kas mano gyvenimą nors trupinėliu sujauktų, pagyvintų ir sutirštintų.

taip ir lauksiu su naujom knygom iš centrinio knygyno, su ožiais ir visokiausiais žaidimais.


ot jau ir be penkiolika dvi.