sėdžiu prie durnadėžės (taip sako mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja) ir kramtau sausainius, sutinusiais paakiais.

mėlynėmis nusėtos visos kojos, nugara sukandžiota, o aš pati išsekus.

bet gal taip ir geriau. visgi.

ėjimas upės vaga dvi valandas, lipimas per užtvankas, spygliuotas tvoras, akmenis, už kurių vis klumpama, laipiojimas per šakas, kol išsekus pasieki savo tuometinius namus ir griūni į dugną, kai tavo kūną neša srovė, kažkur kitur.

ėjimas dešimt kilometrų pėstute, galiausiai susitranzavimas mašinos ir žingsniavimas prie Dubysos, kad su dviem vienvietėmis valtimis trise (šįkart tik trise, o ne penkiese) atsidurtume tuometiniuose namuose. Ramybė plaukiant, pora akmenų masažuojančių nugarą ir užpakalį, ganėtinai skaudžiai, būtinybė iššokt į vandenį, ir vėl ramybė.

kikenimas, nusišnekėjimas ir gera kompanija. manojo irklavimo nulis, gi vienintelė mergina.


viskas būtų gerai ir yra, tik visada bus kažko trūkumas.

ir nereikia manęs su niekuo vesti į porą. nereikia. jokio būgnininko virėjo charizmatiškos asmenybės, kuris mane amžiais prajuokina. nes aš kaip jūs sakėte turiu kolekcija.

melas. nebekolekcionuoju nieko.