ironiška šypsena aptraukia mano veidą. ir kratausi, taškausi į taktą, kol dar liko kažkas mano stiklinėje.
visur avižinių sausainių trupiniai ir ilgesingos fantazijos, pegasų karčiai..
iliuzijų pinklės, šalti pirštai, užmaršties dulkės.
vidiniai žvėrys juokiasi iš manęs. mano kvailo tiesmukiškumo ir dar juokingesnio naivumo. netoli nueisiu su atšalusia arbata, tuščiom akim, pašaipa veide, bei pasipūteliška išraiška. o man vis vien.

nebeturiu nakčia kam skambinti.

Mačernis, ir tas neišgelbės.