nežinau kiek dar šiandien rašysiu. liūdna lieti mintis tik popieriui, o tikrasis rašalas išnyko.  tik skamba man galvoj viena frazė " nemyliu nieko... irgi nesvarbu." o iš tiesų? pats graužamiausias jausmas iš visų. visos bjaurybė, kurias pamačius klykteliu, braunasi į mane ir siurbia gyvastį su meilės troškimu. ir gal jausmu. nes kaip galima mylėt, kai tu esi apgriaužtas ir nugriaužtas? juk taip greit nesusilipins nugriaužtosios dalys. čia tau ne driežo uodega...


metaforų kalba. tik tuo ir gyvenu.