šviečia saulės šešėliai už langų, o štai aš sėdžiu ir meldžiuosi, kažkam, tikriausiai dar nežinomam, kad visi tie santykiai nebūtų tikri. ir tarp tų žmonių. nors kartą pabūsiu egoistė ir pasakysiu, kad viso to noriu tik sau. noriu tik tai TO!

šypsausi ir juokiuosi su žmonėmis, kurie dabar atrodo artimesni, nei tie vadinamieji draugai.


uodo žymės ant rankų primena viską ir bėga bėga bėga kažkas daugiau nei skruzdėlės. banalybių vengiu, nors tai tinkamiausi apibūdinimai. dažniausiai.

dažniausiai..

o dabar pamačius žvilgsnį nusuku akis ir kandu sau ir taip suskirdusią lūpą. negaliu kaip sunku! jei tik galėčiau paskandinčiau žodžiuose, apkabinčiau, jog nepaskęstų ir sėdėtume kikendami arba lakstytume lapų sūkuriuose, nes myliu rudenį su Žmogumi. nes tik rudenį man taip nutinka ..