juodos pastilės nudažė mano visus drabužius, pagaliau tirpstu vėjo šešėliuose, o snaigės tušuoja visas dėmes aplinkui. bet tai nėra tikroji tiesa. tiesa, kurios aš noriu.
kaip kažkas man sakė, o gal net ir pati sau sakiau " tiesa nepasikeis net jei ji ir bus paslėpta kažkur kitur."
taip ir gyvenu su visais ledais, kritimais, kilimais ir noru atsiriboti nuo kitų.
bet ir kaip norėčiau..aš negaliu to padaryt. esu per daug sociali šitam pasaulyje ir net jei vieną dieną mažai kalbu-girdžiu, kaip žmonės šnabždasi. (it vėjas medžių šakose.)
savo kaukes išmečiau kažkur pakeliui į tryliktą troleibusą. ir mano pėdų žymės tampa tik dar viena nuospauda visoje visumoje. dūmai svetimuose veiduose dusina, o savų nebeliko.
ledas netirpsta iš širdies. tikriausiai gresia gangrena. nieko. išgyvensiu. kad ir tuščia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą