ak. gyvenime būna akimirkų, kai pradedi ilgėtis realios šilumos, tos, kuri sklinda iš mylimo žmogaus. kvaila taip blevyzgoti, bet tai mane pradeda kutenti iš vidaus. tas šaltis. vienumos. tikriausiai atėjo laikas, kai pavargau būti su savim, viena. ir pradeda stigti tikro, realaus, nuoširdaus žmogaus, kuris būtų šalia. šalia, kai to reiktų ir nereiktų. ir nekamuotų klausimais, o bandytų suprasti. tikriausiai, didelę įtaką pagaliau padarė aplinkiniai, visur laimingos žmonės, net mano mylimose serialuose ir ten meilės per kraštus, kai aš sėdžiu apsikabinusi didžiausią plytą šokolado ir kemšu iki graužaties, kol suvokiu, jog esu pakankamai stambi, tai galbūt užtenka kimšti?
ir naivu čia apie tai kalbėti, nes nuo kalbų kažkas nepasidarys. juk neperskaitys kažkoks man priimtinas/tinkamas žmogus ir nelėks per kibernetinę erdvę manęs ieškoti. reik pačiai lėkt į pasaulio kraštą ieškoti princo, kol jo kažkuri kita nesurado. o jei ir surado, aš bent džiaugiuosi už juos.
ir stengsiuosi nebebūti sarkastiška. ir kandi, kad ir kaip tai man patiktų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą