manoji pilnatis prasideda per patį jaunatį, kai su savo tobuląja šypsena žvelgia į mane vakaro dangus. ir aš negaliu pasipriešint - didžiulį nuovargį keičia dar didesnė nemigos banga. ir riedu tokiais vakarais gatvėmis, kalendama pirštus į kietą durų atlošą, nes noriu kuo greičiau grįžti į normalią būsena. tik įdomu ar ji išties tokia normali, kai dreba pirštų pagalvėlės, klykia mano siela ausin ir pati purtausi iš nežinomybės.


galiausiai ir pati seniai nebežinau kas yra normalu.