einu berdama smėlį per lietų. Ir ,ak, aš pamiršau ką reiškia jausti bučiuojant kieno nors lūpas. Viskas taip susvetimėjo ir mano pačios judesiaii suabejingėjo. nebeliko aviečių skonio prisiliečiant prie jų lūpų, nebeliko virpulio nueinančio per išsišokusius stuburo slankstelius, kurie vinguriuoja man per nugara, nebeliko ir manęs. aš įsisupus į nematomą kokoną kažko laukiu. tamsią būseną uždengia ryškiaspalviai drabužiai, kurie taip lengvai plėvesuoja prieš vėją. jie suka didžiulus ratus aplink mane pačią ir tai dar labiau varo iš proto.
ir nežinau kaip sustoti ir vėl tapti pačia savimi.