pamačiau gatvėje ir sustojau.maniau,jog manosios stirnos seniai išsilakstė,bet jos ir vėl buvo ten. ten,kur praėjo mano praeities gražiausi prisiminimai: vakariniai suoliukai laisvės vidury, beprotiškas sukimasis pagal muzika ir atviriausi pokalbiai šviečiant mėnuliui. ir viskas grįžo pamačius tą burtininką, ne šio pasaulio būtybę. kaip keista,kai susiveda du skirtingi keliai, dar skirtingesni žmonės. ir jie tampa vienu,labai panašiu padaru. ir kaip keista,kai susitapatinę ir pajutę artimą ryšį, išlaksto kaip pienės pūkai vejami vėjo.
.
noriu ir vėl spjauti į pasaulio banalybes,stereotipus ir kad man jis vienas tegrotų savo širdimi.