ir vis dėlto taip gavosi. taip, kaip vyliausi ir tikėjausi,jog taip nenutiks. netgi kūriau planus ką daryčiau ir ką sakyčiau, o dabar tik paukšteliai, kurie dar neišskrido į ten , kur geriau, tyliai čirškia man į ausį ir juokiasi "bembi, pakliuvai, neištrūksi". ir išties- neištrūksiu. sausa. visiškai švari. per daug savąsias plunksnas pašiaušiau ir kelio atgal nėra. tik pirmyn.

bet kaip gera kvepėti kitu, kaip gera jausti šilumą ir kaip gera šypsotis miegant. supratau, jog to reikia, jog neužtenka būti nepriklausoma persona, kuri šaiposi ir buria kitiems žvilgsniu, juoku ar kuždesiu.

klimpstu?!?!