iš ryto - renku vakaro atsiminimus. ir šypsausi, kvaila tikriausiai, bet tuo pačiu ir labai gera. zylutės, nepabėgusios svetur, čirškia iki negalėjimo savo istorijas, o aš pati šnabždu pagal šiąją muziką. pati pasirinkau kaip noriu gyventi. ir bent jau dabar galiu vėl eiti debesų pramintais takais, kur pasislėpę saulė su mėnuliu.

ir einu. lėtai, mažais žingsniais, o kartais puolu kaip pametus galva. tada sustoju. išprotėjauuu. naktimis gąsdinu praeivius savo mielojo šviesomis, bet šypsausi ir negaliu patikėt. kad ir man taip gali būti. kad dėl manęs gali atsibastyti, kad mane gali taip nustebinti ir priversti daryti kvailystes.

ir noriu būti švelni. ir esu. negaliu tuo atsistebėti,nes ir man reikia tų saldžių iki begalybės dalykų, nes ir aš galiu būti švelni ir meili būtybė. ir nenoriu atsistebėti, juk labai gera..