griežiu sukandus dantis. ir skaičiuoju ant pirštų pareigas. neįvykdytas. norus. neišpildytus. bet mažiau gailiuosi, nors naktimis tik sunkiau užmiegu. tikriausiai dėlto? ak, net nežinau. mano planai byra į dulkeles. visi. net juokinga, jog nelaimės alsuoja man į kaklą ir bando įbauginti.

nebijau. niekada dėl savęs nebijojau. visada išsikapstydavau. iš duobės. iš nelaimių. iš juodos bedugnės. galiu iškėlus nepadorius ženklus juoktis praėjusioms į akis. tačiau dabartinėms dar per daug trapu. paslysiu ant ką tik pasidengusio ledo ir nuriedėsiu. o tada jau josios galės rodyt savo laibus pirštelius. man. o aš juk to nenoriu. todėl užmerkus akeles skaičiuoju iki milijono ir trupučio, kad nedaužyčiau viso pasaulio į šipulius. ir kaip man taip pavyksta! vienur stiprybę praradau, o kitur? ak,man rodos,jog kitur ji pulsuoja iki (kol kas) beribio dangaus. deja, nežinau kas bus toliau ir baisu visgi. kad ir kaip bandau save įtikinti. vis tiek kiekvienas ko nors bijome.

bent jau šaltis atėjo į mūsų gyvenimus. ir galiu pagaliau mėgautis triukšmingų namų šilumą ir minkšta savo lovą, po trumpučių sapnų. malonių. tokių, nuo kurių bėga žvirbliukų armija man per nugara. švelniai ir atsargiai. ir juk šiaip! šiuo momentu taip šilta šilta, nors ir burbiu, ir keiksnoju, ir mėtau (neišmanųjį) į lubas ar sienas, vis tiek žinau,kad bent dabar aš ne viena. kad kažkas mato dalį mano sukauptos pandoros skrynios. su milžinišku chaosu,beje.

nežinia kaip mano keliai pasisuks, bet gera gera. dėlto ir neturėdama jėgų aš šypsausi. ir niuniuoju jau visiškai prarėktu balseliu. prikimusiu/sutinusiu. ir ir ir milijoninį, milijardinį ir trilijoninį kartą laikau kumštelius. už visus.