nes aš ir mano kaprizai. žaidžiame dviese ir vėl tą žaidimą. kiek atsilaikys,kiek atsilaikysiu pati su savo provokacijomis. visas jojo pastangas nublukina ryškesni spinduliai, apakinantis mane. tada matau tik užgaidas ir norus. girdžiu kaip žmonės sako įvairiausius dalykus, nepagrįstus teiginius, jog bus taip ar taip. ne tau, ne jam, ne jums visa tai.

bet aš netikiu ir netikėsiu,kol pati viso to nepajusiu, kol nekrisiu ant žemės, praradus pusiausvyrą, kol nepradėsiu klykti palūžusi.kol būsiu aš, tol nepasiduosiu. rausiu su šaknimis visus žodžius, visus padarinius. o tada? sėdėsiu. užsidarius. savo liūdesy, savo kajutėje. kur laikas matuojamas šypsniais, o ne kažkokiais vienetais. nes ne tokia aš esu. man nesvarbu vienetai ar kiekiai, man svarbu jutimai, norai, svajonės. dėlto aš rytais mėgstu žiūrėti į debesis užvertus galvą arba trypčioti, kai kas nors nepavyksta. nes tada jaučiu, jaučiu žemę po kojomis. ir man visas tas kiekybinis gyvenimas su savo vienetais, žodžiais ir tariamomis pareigomis išnyksta. nes ne pareigos gyvena gyvenimą o aš. Tu. MES GYVENAM GYVENIMĄ. ne pareigos. dėlto, kartais, taip smagu ištrūkti iš visko netgi mažulyčiam laiko tarpui, vadinamam pusvalandžiui. bet ištrūkstu tik aš, nes tai tik mane varžo. tikriausiai. dėlto, tenka vienai pirštų pagalvėlėmis užčiuopti vienatvę ir su ja bendrauti. imti ją už rankų ir nepaleisti. nes vieniša aš. būnu dažniausiai.ir daug jungtukų čia ir kitur. palaiko man kompaniją šie. su jais bandau sujungti neįmanomus veiksmus ir sakinius. sukurti kažką, kas bent trumpam išvaduotų iš tos painiavos. ir ne - aš nesu liūdna,kenčianti ar įskaudinta. aš nustebusi,jog su mano chaosu, mąstymu ir keisčiausiu požiūriu gali taip elgtis. gali jį mėtyti, trypti, o aš vis tiek jį kelsiu ir kelsiu tai kartu su savo viltimi. nes aš jaučiuosi laiminga, nors tai mane ir gali pražudyti, bet ak, juk dažniausiai viskas yra nesveika,kas daro mus laimingus.

o šiuo atveju ypač?