kaip juokinga. juk norėjau, kituose paskęst, plaukt vis gilyn į dugną, kol viskas atbuktų. bet po velnių!!!

nebebūčiau jau savim. kam meluot kitiems, sau? dėlto atvedinėjau vyriškas būtybes į protą. keikiau juos, kalbėjau, šaukiau ir aiškinau, nes nesuvokiu ar įmanoma labiau gyvuliškėti? žinau, jog vienam malonybių vergui sukrėčiau pasaulį. nesitikėjo.
kvailos personos, vedamos instinktų. reikia poreikių, tačiau, kai juos įvykdęs suvoki, sugriovęs viską aplink. ką statei, puoselėjai ir džiaugeis, nesusimąstai, galbūt nereikia taip? juk visgi, žmogiška būtybė esi, ne gyvulys, neturintis valios. nors ką gali žinot, kiti padarėliai savo tyromis akimis, atrodo daug žmogiškesni nei maniškė rūšis.

todėl geriau žygiuoju akmeniniais takais, klaidžiodama savo liūdnomis, naktimis pilkomis akimis, bet jausdama save. vesdama už rankos nesužlugdytus įsitikinimus, moralę ir švarią sąžinę. tik prieš save. nes galiausiai, užsidarius visoms užuolaidoms lieku viena, blankioj šviesoj su nuogu vidumi. kuris mane tenkina, nes dar turiu lašelį taurumo, sugadintoje jūroje.

negriaunu ir nestatau.