paleidom vėjo aitvarus. nes mūsų/mano rankos neišlaikė. netgi ramiau, juk nebereik laikyt iškėlus viską taip aukštai ir stengtis nepargriūt. tik nepaleist. jokiu būdu.
galim įkvėpt gyliau ir eit toliau. į gruodį po mažu, žieman. daužau pirštelius į taktą ir niūniuoju. savas melodijas, kurias kuriu galvoje.taip pat kaip ir 101 istoriją su mažais gyvenimo personažais. dažnai atrodančiais tikrais, bent jau tikresniais už daugumą mūsų. irgi veikėjų. tik netokių dorų, su milijardaus sąžinės graužaties ir paslaptimis. kurios ėda mūsų vidų, kol tampame skylėtais. tada nei alkoholiai, nei kiti neužpildo jų. nesulipina. ir viskas teka pro mus kaip vanduo..


ir iš baltos varnos niekad netapsi juoda. tai kam kankintis, dažyti savas plunksnas ir meluot visiems. sau. ne visi gimę tam, kad būtų betoninio pasaulio gyventojai.