kloju šaltumo patalus sau po kojomis, tiksliau, jums. visiems. bandau kovot su savim ir palikt, nekalbėt, numest, išeit. bet įstrigus mašinoje, tuo pačiu savyje, spurdu it sužeistas paukštelis. negalintis skristi, nes ne to noriu. bet taip reikia (?). paleist reikia. žinau, negrįš, bet ir mano nervų ląstelėms tai būtų į naudą. kokie dar draugai. jei nieko nėra. Renata, draugai taip tavęs nežemina. neskaudina. ir vaikštau plonu ledu tiesiogine prasme. kuomet viskas kybo ant plauko. ledas sugirgžda, trūkinėja, jaučiu atsiveriant bedugnę, o tada bėgu. krantan. nes tik mėgstu save gąsdinti. būt ant ribos. vaikštau takais, kol žandus užlieja raudonojo vyno atspalvis, o lūpos pamėlsta. lenktyniauju su mašinomis, lekiu per raudonas. tik taip atrandu ramybę. izoliuoju save. kartais pakalbu nuoširdžiai, nuo širdies. ne tik su savim. tačiau ne taip dažnai kiek reikėtų. vonia patampa mano kambariu, lova - mylimuoju. piliulės leidžia miegoti ilgas valandas, galiu šypsotis.
kuo toliau, tuo labiau imu manyti, jog aš nebesu toji pasiutus mergaitė. rodos, reikės savęs ieškotis iš naujo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą