užsirakinu vonioje, kur vanduo, kur galiu kvėpuot. nereik apsimest prieš mano mamą, o ji šiandien tokia laiminga. juk vienas etapas ištirpo, net akių žalumas paryškėjo. užtat dangus kažkodėl ėmė ir pravirko, tad tenka vaikščioti lietaus šešėliais, niekur neskubėt. o ar turiu kur skubėt? patalai visada ištiesę rankytėmis laukia, apglėbt nori. tad pasiduodu. miegas užgula savo betoninėmis antklodėmis ir panyru. neatsimenu kada jaučiausi tokia pavargus, bemiegė būtybė. net mano sapnų herojai apleido savo tvirtoves, likau juodoje erdvėje, kurioje taip tiršta ir svaigu.
sudėti bėgimo bateliai dulka. jau 4 dienos: nemyniau takų, nešokau miške niekam nematant ir neraudonavau iki pamėlynavimo. esu kraštutinumas. šiandiena nurimęs uostas, jei nesukils audros mano dušelėje tokia ir išliksiu. nesekinsiu jūrų dėl sausumos, kad pajaustumėme žemę sau po kojomis. juk banguojanti jūrą įdomiau - nenuspėjamas nestabilumas. gyvenimas toks. aš tokia. vis dar, po viskuo, aš tokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą