skęstu vienumoje. po santakos žiedais, balti lapeliai dengia mano žydro sijono kraštelius, o vėjas jį siaubingai kilnoja. neklauso. nereikia žmonių kompanijos ar pokalbių nuotrupų. kinkausi tik savo mažąją deivę ir minam miesto gatves. tada ragaunam natas. dvi juodos raganos išėjusios į pavasarį. geriausiai vieną kitą suprantančios. be žodžių.
o dabar esu visiškoje tyloje, ją gadina pirštų šokinėjimai - nuo raidės prie raidės. prisidegu taip nemėgstamas žvakes ir medituoju bandydama atrasti ramybę savo neramiame seriale. pavadinimu "Renatos gyvenimas". uždekime fanfaras šiandiena, nes pažiūrėt į jazzu fejerverkus nevažiuoju šįmet. negalėčiau pakelti akių. į aukštumas.
mažytė smulkutė mergytė. už žydrų akių slepiasi. bailiukė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą