užmarštin

sėdžiu spektaklyje ir tą akimirką nieko nebejaučiu. visada viduje kirbuliukas virpėdavo, judindamas būsenas ir dvasios šešėlius. o šįkart jau nieko.
prieš tai klykiame viena ant kitos. šaukiame. pykčio ašaros, sumenkinimai ir baltos varnos pavidalo išryškėjimas. ne toje planetoje. atsiprašo, o kažkodėl skylė tik dar padidėja.


" Sieloje nebus vaivorykštės, jei akyse nebuvo ašarų" (indėnų posakis, ačiū už jį,beje). turės sužibėt milijonai mažų, trumpų. viliuos. ir žinau, jog mano akys sužibsi kartais. žymiai ryškiau, nei tų mergaičių, kurios visą laiką būna skraidančios, drugelius barstančios ir meilę dalinančios. aš dažniausiai galiu padalint nekalbadienius ir akių vartymus. užtat pažįstų dažnai "blogąsias, juodžiausiais" jūsų puses. ir tik dar labiau noriu būt šalia. bent mano pasaulis ne iliuzijų. o tikras. dėlto kartais šaltas. visi žinom, kad po juo esu dar šiltesnė nei tos visos būtybės. aš meldžiu, jog žinot.
kitaip aš pasmerkta. dar labiau nei įmanoma.


nepamiršk susiveikt iš gyvenimo siurblio, juk reikia žiedų lavonėlius krapštyti nuo mašinos sėdynių. nepamiršk kam tu visa tai darai. niekada nepamiršk kitų. kažkas kažkur tavęs kartais nepamiršta. ir atsiunčia kibirkštėlę. kas pamiršo, tam nuoširdžiausiai linkiu laimės, galiu atiduot savo pusę.


kiek nedaug man iš tiesų reikia. sunku patikėt. tik nežinau ar įmanoma tai gauti.