aš kaskart atsimenu visus judesiu. akimirkų blykstelėjimus. kaip vėjas kėlė tuo metu mano sijono kraštą ar kaip šypsnis atsirado kitų veiduose. menu menkiausias smulkmenas, kurios galiausiai užpildo visumą. tad žinau kodėl viskas taip gavos. ir kiek kartų tampiau savo nagų odeles iš nusivylimo arba praleidau progą juoktis užvertus galvą, dėl žmogaus dūrio man į nugarą.
dabar vyrauja chaosas, vaikiškas chaosas. užsidegu - užsipučiu. nes suaugusios kelias man tapo per svetimas. savarankiškumas ir planavimas, prisitaikymas, savęs slėpimas, kad kitiems taip neskaudėtų, kitų rūpinimasis. dabar klykauju ir cypauju, pykstu ir raukausi. nes kitaip aš nepakelsiu gyvenimo. visiškai. o tada kelio atgal nebebus. busiu lyg uodas - visiškai pritėkštas. tad kabinuos kaip tik sugebu. ir neleidžiu nutrūkti mano virvėms kuomet skrieju į apačią. tad dėlto taip plėšaus. noriu išmėgint ne vien metaforiškas - noriu realių. šokt, jaust kritimą ir suvokt, kad gyvenu. trapiai. kas kartą. per trapiai, esant tokiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą