dienos, kuomet lekiu su praviru langu, gaudydama saulės spindulius savo plaukuose. žadu sugaudyt ir sudėjus į dėžutes uždaryti, nes nenoriu pabaigos. tegu dienos netemsta, kad užlipčiau ant daugiau kalnų, prasikarstyčiau ant didesnių medžių ir saulę stebėčiau ant forto viršūnių. nebesvarbi mano aukščio baimė. rodos, neturiu jos, svarbu žinot - situacija mano pieniuotose rankose. lygiai taip pat nebijau sėdėt minioje, pilnoje antrų pusių ir cypaut ar sakyt tiesą. tą vakarą tampu tiesmukiška. neliūdna, negaila. taip jau yra.
įžengus į saulės prikaitintą kambarį ir ištiesus kojas savo teritorijoje pagaliau apleidžia jėgos, lieka tik deginantis noras. valdau jį vis dar. mano valia yra geležinė, rodos.
pildomės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą