žinot, kažkada po labai blogų audrų ir išgyvenimų ateina momentas, kuomet viskas tampa kitaip. per viena milisekundę. tu jau plaštakė. nebegali tapti vikšreliu. nesvarbu kaip to norėtum. juk negali sustabdyti lietaus lašėjimo iš debesų, lygiai taip pat ir to staigaus virsmo. tad neverta meluot, apgaudinėt savęs, telieka mėgautis. juk po lietaus žolė tampa žalesnė. kodėl su tavim negali būti kitaip? susikaupia viskas virsdamas grynuoliu. nebūtinai aukso, juk yra žymiai retesnių ir žavesnių elementų. bent jau mano pasauly, turėtų būt ir jūsų. ir ima viskas giedrėti. o mane erzina tiesiog būtybė, ne kažkokie jausmai. jie irgi persimainė. palikdami ilgesį draugystės, ne žmogaus.
tad nebebijau lietaus. galiu eit užvertus galvą ir uostyt jo kvapą, sklindantį visur. užliejanti visus, net tuos nepripažįstančius jo egzistavimo. tai žymiai geriau nei prabangūs kvepalai iš stiklinio buteliuko. nereik sudaužyt, kad pasklistų po erdvę. užmerkiu akis ir matau pavasarį. žinau viso to kainą ir jei galėčiau ištaisyt, ištaisyčiau. išties
{tenoriu atsiprašyt, nors nepamatys to, jog nenorėdama sugadinau jūsų santykius. pati bridau visą gyvenimą į tas duobes ir man labai labai gaila. net sugebėjau pasielgt kaip bloga draugė. ne kartą, 3! o ką kalbėt ne apie drauges.. tad turiu kažkada srėbti visą bjaurastį ir priimu ištiesus rankeles. nebegaliu skųstis bjauriu gyvenimu. nenorėdama pati sukūriau tai. bumerangu. }
tai nereiškia, kad aš blogesnė už jus. tik įrodymas, jog aš žmogus. menkas kirminukas plačiame pasaulyje. ak. kažkodėl šypsausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą