užverda veido spalva iki raudonumo. pykstu, tiksliau, pavydžiu. kaip vieniems vis numeta kažkokį kąsnį, nors patys nieko nesugeba. tik tyliai šaknį knisa. o aš šypsausi ir klausinėju kaip jų maistas. lyg kam rūpėtų. rašausi formules, dėliojus planus ir laukiu stebuklo. net krikštamotės su savo burtų lazdelėmis šįkart nesiruošia padėti. tiesiog vieniems sekasi labiau nei derėtų. su karma prasilenkia, vis nenubaudžia.
tačiau galų gale žinau bent porą malonių rezultatų. traukiasi, liga bėga iš mano namų. tikriausiai galėsiu kvėpuot bent lašeliu drąsiau. bet dar laukia didelis kelias, laikau pirštelius - ištversime.
duodu laiko iki šeštadienio. tada viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą