ir kiek dar reikės atiduot,kad vėl galėčiau atsikelti su vijokliais aplink mano nebe tokį liauną liemenį? galbūt nepavyks, kas žino, galų gale  kažkas žaidžia aklą vištą su gyvenimo planais. kito paaiškinimo nebeįžiūriu, net su padidinamuoju stiklu. juk jie išgriuvo. ką dabar? šimtas takelių su milijonais kelių, kažkodėl aš stoviu viduryje ir nieko nenoriu. nei vieno iš jų. net mano šokinėjimai dėl bilietų kišenėje baigėsi, kuomet juos jau išties turiu. išnyko, viliuosi - atsiras. gal net nesiviliu, o tik taip save apgaudinėju.