sėdžiu ir pustuščiu žvilgsniu aprėpiu visą erdvę. balti stalai ir juodos kėdės. žmonių minios ir mano vienuma. išjungiu garsą ir sutikus pažįstamus tik šypteliu, nes nenoriu kalbėt apie niekam neįdomias smulkmenas, neturiu noro apsimest draugiška. šiandiena esu tik dideli širšė. vietoj geltonai juodų dryželių užsimetus baltai rausvus, o vienintelis dalykas kurio noriu - nepakeliama tyla,jog ryte niekas nevaikščiotų mano pramintais pėdsakais ir neragintų suvalgyt dar vieną sumuštinį. juk nežino, kad jų nemėgstu. nežino, kad rytais reik tylos, jei pati pirma neištariu žodžių. kaip supras, jei mato visą likusį laiką tik po pora valandų, o tada einam gyvent savus gyvenimus. tad atsikraustymas tvirtovėn mane gali palaužt. prasidės naktinėjimai mašinoje tik be palydovų. su knygom ir muzika, nes moteriška kompanija pastaruoju metu man sunkiai pakeliama. o vyriškoji galimai per daug pavojinga. žinau kam atsispirčiau, o kam ne. bet visgi nenoriu rizikuot.
juk kartais savo jėgas pervertiname.


dažnai sakome bet ką, o jaučiame visai ką kitą. todėl vakare galiu juoktis užvertus galvą, be jokio pykčio, juk nežinot kiek prireikė ašarų, kad pasirodytų mano nuoširdi šypsena.