eiliniai

priguliu užmetus kojas ant kito šilto kūno ir nežinau nei ką sakyt nei ką daryt. su savo gyvenimu, ne kitais, nes ateina suvokimas su laiku - neatvesiu į protą. ką norite tą darykite, tik geriau, galų gale, palikite mane ramybę, jei žadate rinktis sau palankesnius variantus, nes kam tie tikri draugai. apsimoka sauja netikrų. gal ir jų visų tiesa, ką aš mažoji galiu žinot su savo keistais minčių vingiais. baigiu išprotėti su savimi namuose bet imt ir versti kalnus nenoriu. noriu nuverst tik barikadas, skiriančias mus. gal išgyvensiu be griovimų. gal nereik. gal nieko nereik. nebekovok. iškvėpk ir pasiduok. liūdesiui, palikimui, vienišumui?  bet kam. nustok kovot. malūnai per aukšti, kad gebėtum pati juos nuverst, be kitų pagalbos. esi skruzdeliukas - ne milžinas. kažkodėl šį punktą nesugebu įkalti sau į galvą. juk gaunu ko noriu, keičiuosi ir keičiu savo aplinka kaip noriu. tik kažkodėl grįžtu į pradžią, kurioje žiūriu į beprasmybę. juk žinai ko noriu. apglėbti, kojomis apsivynioti tvirtą kūną, su kuriuo jaučiuosi neįtikėtinai saugi, tikriausiai pirma kartą gyvenime, ir užmigt kietu miegu. žinant - nereikės kovot už vietą po saulę, savo įsitikinimus ir požiūrį. nereikės veidmainiaut ir prisitaikyt ar apsimetinėt, kad man gerai. galėsiu būt savim, ką darau taip retai pastaruoju metu.