mano juoda priklausomybė tyli. tiksliau siunčia žinutes ir skambina varpais tie, kurie neturi jokios reikšmės mano gyvenimo seriale. juodoji tyli ir suvokiu - planai ir susirašytos smulkmenos, apskaičiuotos dienos iki visiškos priklausomybės prisipildė nežinios. esu smarkiai vėl surišta tų, nuo kurių trokštu bėgti ir nežinau ar sugrįžti. akys vartos, o kūnas pilnas pykčio. ir, deja, nenutuokiu kodėl. kovoju su savim ir baudžiu už tai kiekvieną dieną. dabar bausmėmis tampa savęs ribojimas ir alinimas. ar ne mes visi esam savo baisiausi teisėjai? juk galų gale liekam vieni su savo mažomis ir didelėmis nuodėmėmis, nesvarbu kaip stengiamės būt apsupti kitų šešėlių ar rankų. tik kiekvienas budelis skirtingas.

manasis niekada nemiega.