važiuoji gatvėmis, pilnačiai ir visoms mėnulio fazėms danguje stebint kiekvieną tavo judesį. naktimis. kai skauduliai ima viršų ir nebegali tylėt ir apsimest, jog esi tvirtesnė už akmenį. žydras akis apsemia jūra ir pamato tave silpnesnę nei anksčiau. tačiau, tikiu, to reikėjo. juk lengvumo jausmas ir šypsena likus vienai - geras ženklas. kūnai pinasi į vijas, kurios įkaitina mano odą ir verčia plaukelius šokti pagal tik jiems suvokiama muziką. ką daryt, jei gulėt ir glostyti yra TAIP malonu. arba man tiesiog trūksta švelnumo. bandau vadovautis būtent prieš tai užrašytu sakiniu, viską suversti norui jaust švelnumą.

net šiandien nenustoju šypsotis. miegas globojo mane. o lūpų kampučiuose žaidžia šypsenos užuomazgos.

viskas sudėtinga. ir tik todėl,kad mes suskilę ir pametę atplaišas. savęs. jei nebijotume būt be jų.. viskas taptų paprasta. o galbūt to net nenorim. negalim. laikas ne mano pusėje. žinau tik tai, jei su manim elgtųsi taip, aš pamesčiau savo galvą ir visą save. duočiau per daug, širdį mano turėtų. o su ja eitų ir protas. nereikia to. esu racionali. planai ir svajonės. nėra vietos meilei. tai ne man. nesvarbu, kaip liūdnai tai skamba.

einu miegoti su šypsena. velnias.