visiški nekalbadieniai. tokie stiprūs, kad ima spaust plaučius, rodos iš visų pusių. ims ir subliukš, o tu taip ir stovėsi su ašarotomis iš pykčio akimis. ant viso pasaulio, o labiausiai savęs. juk nesvarbu kaip ir kiek, visą laiką, galiausiai pati kalčiausia būsi tu. sau.

ir tokios stiprios mergiotės klumpa. dar skaudžiau nei likusieji. štai taip atsiduriu juodoje duobėje. žinau, tokia būsena tik žudo likusias juoko raukšleles aplink akis ir lūpų kampučius. man tereikia virvės, mažiausio šapo. viskas bus gerai. kartoju lyg maldą, kol bandau suvaldyti isteriją.


tamsus juodas kambarys. vėl. kiekvieną sykį vis juodesnis, vis sunkiau keltis iš lovos. vienui vienai. stipri, nepriklausoma, viską gaunanti. save praradusi. visus. skęstu tamsoje. kodėl ?