vienas nuostabiausių orų, kuomet prietemoje sniegas šoka šviestuvų apsupty. laikas sustoja su savo problemomis ir visu liūdesiu. neegzistuoja.

egzistuojame tik mes. štai aš, sulig kate, atrėmusi kaktą sėdžiu ant palangės ir tai viena gražiausių vakaro idilių. net nežinau kur dėtis, jei iš tiesų. tokiais momentais suprantu kiek dalykų yra kvailų, bereikšmių. su savo "normalumais" ir susigulėjusiais stereotipais.

norisi imti priešintis principams ir išmonėms. ne mano sugalvotiems... apsisiaust didžiausiais, taip tavo nemėgstamais, per dideliais megztiniais, šalikais ir eiti į lauką, kur snaigės kutens mano nosį ir padengs visas blakstienas. važiuot pas tave. pasiimt kavos ir bučiuotis. kol nebeliks jėgų. ir būt. jeigu taip stipriai norisi. kiekviena kūno ląstele.

taip, melavau. dėlto moku ir mokėsiu dar ilgą laiką tam tikrą kainą. neprašau pasitikėt manim, gali pykt, siusti ir skaudintis, jei nori. noriu tik būt, ypač tokiais gražiais vakarais. o juos užbaigt rytais su stipria juoda kava. ir pora šaukštelių cukraus, kaip mėgsti. noriu matytis ir būt, nes tai TAIP NATŪRALU.

visi išmąstymai ir kvaili veiksmai labai stipriai kenkia mano šypsenai. ir akis apgaubia liūdesio migla. kuri man be proto netinka.

tokiu oru gi negalima liūdėt. reik mylėt ir susiglaudus šildyt vienas kitą. šį kartą be jokių metaforų.