taip man reikia stipraus apkabinimo. kad kažkas apkabintų ir nepaleistų. ašaros rieda per skruostą, o man reikia tos šilumos. nežinau ką reiškia mylėti ir noriu pajusti tai. visur meilė. o aš viena. niekas į mane nežiūri kaip į asmenybę. neturiu draugų baxurų. o man taip reikia apkabinimo. kodėl yra tiek daug idealių porų. aš taip noriu tos žmogiškos šilumos, to prisilietimo, ypač tokiais vakarais, kai verkiu, kukčioju ir esu visiškai viena. visi mokykloj mano, kad esu visąlaik besišypsanti ir gera, bet tai netiesa. visada klumpu, esu tokia vieniša ir liūdna. rudenį paima mane mažutė depresija ir surakina ir kiekvieną vakarą kamputyje susisukus į kamuoliuką kukčioju. man reikia bent jau tikros draugės, kuri palaikytų. aš kiekvieną rudenį pranykstu savo šešėlį. niekas manęs neišklauso ir širdį aš visada verkiu. aš visus sugebu išklausyt ir kodėl? kodėl moku išklausyt, bet pati lieku neišklausyta, nesuprasta? kažkada nebepajėgsiu to sulaikyt savyje ir pratrūksiu. niekas nežino kaip man sunku, kaip kompleksuoju ir kaip verkiu kiekvieną dieną ir niekas nepakelia nuotaikos. gyvenimas man toks neteisingas. juk visada darau gerus darbus, niekam pikto nelinkiu (net ir priešams), visada stengiuosi padėt ir išklausyt.