man pikta, kad negaliu suteikti žmonėms to, ko jei nori iš manęs. ir kodėl būtent dabar atsirasti, kai aš jau galiu puikiausiai jaustis viena. tai taip liūdina. bet man gera, kad žinau, kad turiu aplink save tokius žmones ir kad jie mane myli. aplamai tie pokalbiai naktimis ir mamos zyzimas mane taip linksmina ir šildo, nes mama jau laiko mane nebe dvylikamete, o tokia kokia esu, nebe taip varžo ir ką gali žinoti gal viskas į gera ^^