gera sklęsti laisvės alėja dviračiu visiškai pamiršus viską aplinkui. su sutaršytais plaukais, plačiausiomis kelnėmis pasaulyje ir keista išraiška veide.

nežinau dar kas, bet kažkas visąlaik tūno mano galvutėje, širdutėje ir neleidžia visiškai nurimti. net sėdėdama sote ir visokiomia grimasom linksmindama būsimą širdžių daužytoją ( o dabar tiesiog mielą, gražų ir nedrąsų berniuką su plačiausia pasaulyje šypsena ir tyliu juoku) negaliu nurimti nors tu ką.
ir atėjo lietus, ir visu greičiu stengiausi minti į parodos kalną. juokinga. nusimušiau kojas ir atsisėdau ant šlapios žemės (greičiau jau betono gabalo) , kol pradėjo šiurpti odą ir šlapi šaldantys rūbai bylojo važiuoti ne namo, o ten kur mane visada priims ir padės.



kol kas išjungiau visus telefonus, jog niekas negalėtų rasti neramios sielos.

tyliai skaičiuoju lašus užsilikusius ant lango ir kažko beprotiškai laukiu. greičiausiai skambučio, kuris nuramintų sielą. deja, nepavyks.