šiaudas

turėjau gyvenime pakankamai šansų atitaisyti savo klaidas. deja. visada sugebu suklupt prie pat išėjimo. o dabar vynas skalauja vienišą širdį, nes taip visada būna... tikriausiai nelemta eiti priekin su džiaugsmu, su laime ir kažkuo artimu. griebiuosi mažiausių šiaudų, žmonių ir netgi į paskutinį. telieka bėgant lašams už lango ir iš mano akių kelti tostą, už grožį, kuris aplink mane, už gėrį, kuris lydi kitus ir už laimę, kuri kada nors sustos ir pas mane. nors trumpam. o dabar skalauju širdelę burbuliukais. ir tikiuosi pamiršti viską.