spaudžiu pėlės klaviša, o paspaudus sukandu dantis. dėl raudojimo. dėl kurio lauke man nugarinami skruostai, plaučiai prisipildo skausmingo aidesio, o balsas lūžta kartu su mano stiprybę. ta, kuri įtikinėjo mane, jog aš galiu kažką pakeisti, galiu pamojuoti savo perbalusia ranka visiems blogiams, kurie niekada nepaleidžia mano gležnos rankutės. ne. aš einu klupdama prieš vėją, savo gyvenimą. o niekada nebuvo kam pakelti. visada palikta viena kęsti nesąžiningas pasaulio žabangas. dievaži, tikriausiai tik tam ir esu talentinga. klupti ir nemokėti dėl savo bukumo atsitiesti.

sveikinu, mergiote, tu kaip visada parodei, jog esi nevykėlė..

... ilsėkis šalty.