dulkės, žvaigždžių dulkės, supasi aplink mane, apgobia visą ir pasiglemžia kartu, į ūką. tolimą,tolimą. nors atrodo, jog aš čia- manęs jau seniai nebėra, išskridau į kitą galerą, tikriausiai į galerą, nes kitos vietos net neįsivaizduoju. o su savim pasiėmiau gėles, pajuodėles. žinot, kaip būna. žydi, rodo savo grožį, kvepina visą pasaulį ir staiga POKŠT! kažkas nutiko. suvyto, sudžiuvo parudo. juk visi turim galiojimo laikus, taip pasaulis sutvertas,tiesa? didžiausios galaktikos, žvaigždės ir sielos - viskas galioja tik tam tikrą laiką? kaip ir meilė,pasitikėjimas,viltis,džiaugsmas,pyktis,nuoširdumas,juokas,ašaros? - kiekvienas turi savo laiką,savo vietą mūsų gyvenime, juk turi? jei pasakytumėt kitaip, tada mane išmuštumėt iš paskutinių vėžių ir nebežinočiau. nieko nieko. ir tada galėčiau tik liūdėt ,tikriausiai, nes tikiu, siaubingai tikiu, jog viskas bus taip kaip kuždu kasryt savo pasaulėliui, kaip įtikinėju save ir tikiu kitais žmonėmis, nors ir neturėčiau tikėt, kaip sakau žodžius, kurie nereiškia tiesos, nors pati įsitikiu, jog taip ir yra, kaip bandau užgniaužti priekaištus, kaip bandau būt blogesnė/bjauresnė nei esu. nors kartais ir tokia tampu. ir tada pamirštu tikrąją save, dėl susipainiojimo. paplokite man, nes tik aš galiu meluoti sau taip stipriai, kaip niekas kitas.

pamiršau ką reiškia sakyti viską viską viską ką galvoji. netgi sau. paslepiu visa tai su dalelėmis. vėjo,beje,nes tai artimiausia man.