jaučiu per daug nei leistina. dėl to piktėju ir ieškau kitų nežinomųjų. nes žinau tiesą, kuri tokia trapi kaip drugelis. skrenda į liepsną.

<...Išgirdau atsakymus. Nenorimus, bet reikalingus, jog galėčiau judėt arba pasilikt. Atsakymas turėjo pastūmt į priekį, į judėjimą, įvest į kelią ir parodyti tiesą,kad ir skaudžią. O kas dabar? Plaštakės nešioja mane į naktį. Į juodąją, kad viskas pranyktų. Nyksta, nyksta iš mano akių, bet apsemia širdį. Visą mažą širdelę. O judėti negaliu. Jaučiuosi su grandinėmis. Prisirišimo ir noro viską pakeist. Kad būčiau brangi brangi. Nes atiduodu visą savo esybę....> 

<.... Nesuvokia. Kiek reiškia.  O aš darau tai dėlto, nes tieek jaučiu, jog sunku tai sutalpinti...><.... Nes darau, ko niekad nedarydavau ir net nebereikia kavos aromato. Svarbiausia užuosti ir jausti...> 

 <..Nejutau, miegojau. Iki dabar. O dabar tiek jausmų,kad man skauda viską. Laužo kaulus, odą,šypsenas ir visa visa. Ir nežinau ar tai geriau, nei nejusti nieko. Nežinau ar įmanoma tai patirti, bet rodos – viskas įmanoma. Įklimpau ir dėlto riedu į pražūtį,nes negalima dabar duoti tai ko man reikia. Nenori. Nenoriu Nereik, o man būtina. Kaip oras. Kaip vanduo.  O gumulas tik didėja..>

nakčia viskas sukyla. visos dulkės kyla ir sudaro sūkurius. bet šiandiena akys žiba nuo pasitikėjimo ir milžiniško dėmesio. nepažįstamųjų akys. žiūrėkite,žiūrėkite. lengviau mano sielai. truputėlį pakylu savo akyse. ne mirus. kylu. skleisiu sparnus. blogiausiu. jei reiks.