vis dažniau siaubingai noriu rašyt,sakyt ir reikšt savo mintis. nes tada ateina TOOKS palengvėjimas,lyg nusimesčiau visus pančius nuo savo mažos širdutės. juk pančiai nyksta tik tada, kai jų nematau,negirdžiu ir apie juos negalvoju.o dažniausiai tik purtau galvelę ir bandau ją suėmus iškratyti visas dvejones ir neramumus. o štai,dabartyje,einu siauriais takeliais kol paskausta kojos ir tampu perpučiama vėjo. bandau užsikabint už žemės ir neskraidyt, nepamest savęs, minčių,proto. tik dėlto tikriausiai žvilgsnis vis prigęsta ir vėl užsidega, o rankos šąla.

bet vis tiek gera