barstau pelenus. ir ne. ne cigarečių, o savųjų žodžių. jaučiuosi kaip vėjo nešiojamas išmestas baltas lapas. atsidūręs ne vietoj ir ne laiku. juk dėl to vėjo sūkuriai vargšelį ir tąso erdvėje. o jis nemoka pasipriešint, nemoka pasakyt ne, nemoka nepasiduoti viskam.

ir nuleidžiu rankas, tiksliau jas iškeliu ir pamojuoju įvairiais gestais, žiopliams, kurie mato tik save. arba kitiems, bet koks skirtumas. taip bemojuodama pravažiuoju ir savo namus, tada telieka apsisukti ir grįžti į nemėgstamiausią vietą. pilną triukšmo, neigiamybių ir įtampos. vieno tarp kito. gulėti ir žiūrėti į lubas, ir melstis kažkam, nežinomajam,kad kistų.

kažkaip viskas taip netikra,kad noris sudaužyti šį sapną į šipulius, šį netikrą atspindį. net nebevalgau, neatsimenu kada valgiau. ai tiesa, vakar ryte.

tad geriau kvėpuok giliai, mieloji, suspausk rankas, kad nedrebėtų ir užmerk akis. nes stiprioji tavo dalis prapuolė kartu su aikštingąja. o gal aikštingoji buvo tuo pačiu ir stiprioji...