skęstu spyglių jūroje. tada pabudus griebiuosi šiaudo. kad ir kūniško. dvasia per daug tolima,kad galėčiau ją pagriebti už rankų, kad galėčiau ją apkabinti. dėl to ieškau kas arčiau, kas lengviau. glostau ir liepsnojantį katės kūną, glostau ir rūbus dūlančius spintose, glostau ir savo laimės valandas, minutes ir akimirkas. dieve, kokia aš kartais žemiška ir materiali. ir kaip man kartais reikia kažko tikro, o kartais nebeužtenka.

pora labai išmintingų personų yra pranešusios mano ateitį. kaip pirštu į akį. per daug trokštu neįmanomo. traukos, nuotykių, ugnies liepsnojimo, kelionių į kitų vidų, būrimų, žadėjimų ir pažadų ištesėjimų. ak,Renata, džiaukis kol ramu, nedaryk klaidų. tu ir taip per daug pridarei.
juk dabar būtum kažkur kur galėtum gerti stiprią kavą su sielaminčiais ir galėtum šokti iki nuospaudų, iki kojų nutirpimo. bet pasirinkai kitą kelią, nemieląjį, bet pastovųjį. gal ateity dėlto būsi laimingesnė, kad metei savo svajones ir ėjai lengviausiu,bet nemylimiausiu keliu. žinai, kartais ir pasakų herojėms nesiseka, kartais. tikiuosi. meldžiuosi. tyliai,jog niekas negirdėtų. vėjui,kuris nešioja mano netikėjimą savimi kartu su vis dar rudeniniais lapais. nuneški jį toli. ir suteikit jėgų. kad nebesigailėčiau ir pagaliau galėčiau būti silpna būtybė. nes per ilgai esu stipri,žiauri ir užgrūdinta. pamiršau ką reiškia būti trapiai. ką reiškia būti būtybę su kuria trokšti susipažinti,kuri traukia žmones. pamiršau. gal dėlto,jog mano žiemą jąją pasiėmė ir pabėgo, kažkur į šiltus kraštus. grąžinkit,jei sutiksit.