vedžioju linijas lape,o vėliau savo veide. pagal standartus. juk visur yra standartai ir kaip negražu juos laužyti,tiesa? juk negražu sakyti ką galvoji,jei tai įžeis kitą asmenį ar pasuks situaciją į liūdesio pusę..? pagal laikrodžio rodyklę. ir aš į ją žiūriu, kažko siaubingai laukiu. išsipusčius iki pirštų galiukų. o tada suvokiu,jog neateis niekas. ir pasižiūrėjus į veidrodį galiu tik šyptelėt sau. kaip stengiesi būti tobula, graži. sau,kitiems. o vėliau sėdi namuose. nes neturi nieko. nes sugriovei savo seną gyvenimą. išnaikinai bet kokius santykius, kurie tave bent truputėlį smaugė. bet juk tau jų reikėjo. kad galėtum spindėti dirbtinėje draugijoje, juk tai tavo gyvenimo dalis. spindėti ir apsimetinėti. kitaip liūdi,kitaip stūgauji, trankydama sienas visose įmanomose erdvėse.  juk trokšti dėmesio. kad ir kaip jo nenorėtum. tuo pačiu. nes visada tave plėšo žvėrys. o .. negalės užpildyt tavo reikalavimų ir chaoso. pildo, bet, juk skirtingi gyvenimai. tik kartais, porą kartų per mano ilgas ilgas dieneles įžengia į gyvenimą. ir tada toliau gyvena savajame. o man ilgu. bet tegul, neversk. ir taip labai laiminga būni. tomis akimirkomis.

tad skleisk šiuos nuodus kur nors kitur. ak. iš kur tiek negatyvumo. pati stebiuosi kiek sukaupiu per minutes, valandas. kiek abejonių ir melo. kiek netikėjimo ir nepasitikėjimo. kaip viskas trapu. netvirta, o aš bandau paneigti. bet likus viena abejoju. siaubingai. gal dėl to,jog dabar šalnos, esu nesava? sukaustyta truputėlį. susukta į kitą kokoną. o gal kvailinu kitus.

ir klausausi praeities šešėlio playlisto. ir juokinga atsiminti rankų drebėjimą ir važinėjimą po visą Kauną, vidury nakties, nes mes tokie jauni. kaip niekada. abu žavūs, bet per daug skirtingi. toks draugas būtų ne pro šalį dabar. kalbėti apie ateities planus ir juoktis iš vienas kito nuotraukų ar aptarinėti gyvenimo peripetijas, nesvarbu,jog aš dar visai žaliukė ten, o jis jau turi savo susikurtą mažą pasaulį su žymiai daugiau visokeriopos patirties. ir kalbėjimą " kad, žinai, per daug aš nepriklausoma. tokia ir liksiu", o jo išpūstas akis ir purtymą galvos. juk man būdavo taip lengva bendrauti.

neturėjau sienų. juk taip gyvenimas ir sukas. juk tada jaučiaus tokia laisva. iki beprotybės. be ribų. laiminga.

dabar ir laiminga. akimirkomis. tokia,kad atrodo,jog susprogsiu, bet.. net nebenoriu sakyti. juk akys spindi. o kartais ir užtamsėja.

užtenka. ir taip per daug. mažiau žinos, mažiau liūdės kiti. mažiau liūdėsiu aš. tarkim :)