stipriai susispaudžiu ir pilu visus žodžius į popieriaus lapą,jog kvėpuočiau, jog visi burbulai, užkemšantys mano plaučius, mano gerklę, bent trumpam išnyktų. ir nedrebėtų rankos.
kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog išnyko visuma. liko tik kažkoks blankus atspalvis. iš visko. nes mano mintyse surikiuoti scenarijai su švieselėmis, metimais ir svaigimais išnyksta realybėje. ir tada telieka suvaldyti save. o tai,paskutiniu metu, sunkiausiais darbas. kadangi, lyg prakeikimas, lyg juodžiausia naktis mano gyvenime,visur seka liūdesio šešėlis. jog nemoku keisti gyvenimų. kaip anksčiau. skaičiuoju piliules delne ir bandau beskaičiuodama surinkti save. tam tikras būdas,tiesa? per sunku gyventi be mūzų, ramiai, be akibrokštų ir spontaniškumo. bet tikriausiai taip ir turi būti.

galiausiai ir drugeliai sudega beskrisdami į didžiulę šviesą. ir aš taip. mažais žingsneliai,po trupinėlį. gal tada būsiu laiminga. kaip ir visi literatūros herojai. paskendę savo liūdesio beprotybėje, arba kvailume.